kartai zmones randa laime mirty

Neklausiu ir nebausiu,
Tik tyliai aš palauksiu.
Lietus nupraus mintis,
Bet visgi žvaigždės kris.
Aš nesupyksiu,bet suvOksiu,
Viltis vis dings ir dings.
Supratau kur laimė randasi.
Supratau kodėl sunku.
Kartais žmonės randa
Laimę mirty.
Kodėl neklausiu ir nešauksiu.
Juk aš viską suprantu,
Tik pasmerkta dėl to esu.
Viskas juk pasverta
Juoda ir balta.
Naktis ir diena.
Šviesa su tamsa.
Meilės kitų širdy nebėra,
Jausmai išblėso,jų nebėra
Laimė į mirty iškeis jie.
Juk ten jie ją ir suras.
Minutės taktas tiksi
Širdis užges jų vėliai.
Bet visgi aš neklausiu
Nešauksiu ir nebausiu
Aš gi ne teisėjas.
O su juo aš susidėčiau,
Bet pragaran po to keliaučiau.
Neklausiu aš žmonių,
Kodėl jie mirtyje laimės suranda,
Kodėl meilės nebėra.
Jų jausmai išblėsę,
Kalėjimo šešėly,
Laiškai iš lėto liejas,
Iš devinto aukšto,
Ašara nukrinta,
O po to ir kūnas
Tiesiog sparnus ištiesęs
Jėgų pakilt nebuvo.
Bet dangus nebaus jau
Juk laimę tu radai
Ten kur tau tikrai gerai.
Neklausiu ir nešauksiu
Tik tyliai aš pažvelksiu
Į tą žvaigždėtą dangų
Kur laimę jie suradę
Tyliai nusišypsos
Į tą nelemtą žemę[strike][url][center][right][scroll][img][/img]